Kapinių tradicijos ruošiantis lapkričio 1-ąjai
Kai skaitysite šias eilutes,jau būsite aplėke keliolika miestų ir kaimelių, kuriuose ilsisi amžino poilsio jusų artimieji.Žmonės, kurie būdami gyvi buvo brangūs, artimi, savi, o ir tie kiti – su kuriais pykotės, drąsketės dėl gražinamos žemės lopinėlio.Tie, su kuriais susitaikėte ir kuriems, tikiuosi, atleidote tik po jų mirties. Nes taip – krikščioniška ir labai katalikiška.Taip moko Baznyčia.Jau busite atlike, kaip jus save teisinsite, pareiga – sutvarke artimujų kapus ir juos apkrove krūvomis tikrų ar plastmasiniųgelių, kašikėlių ir žvakiųNėra tas blogai. Taip, tai pagarbos mirusiems ženklas.Arba bent – padorumo, prieš gyvuosius, kad anie neapkalbėtų jog usnys ant artimo kapo želia.Šiandien neturiu tikslo apeliuoti į jūsų sąžines!
Šiandien neturiu tikslo apeliuoti į jūsų sąžines jos nurimsta po to, kai uždegėte žvakelę kapinėse. Šiandien noriu pakalbėti apie ta kultą, kurį lietuviai sukuria kapinėse prieš kiekvienas Vėlines. Prabangos kultą. Kai varžomės, pradžioje dėl vietos, kur bus palaidotas vienas ar kitas tamstos artimasis, vėliau- dėl to, už kiek čia bus pastatytas paminklas ir po kokio granito plokšte bus palaidotas mirusysis.Na, o jau vėliau, kai keturias- dešimtoje dienoje po laidotuvių nurinksite nuvytusius vainikus ir sudegusias žvakes- kiek kartų per metus keisite,kompozicijas” ant to žemės lopinėlio, išskirto civilines valdžios?Ir ar pastebėjote, kad savo noru užsidedame ta niekuo nepaaiškinamą prievolę, kurios nei kas įvertins, nei kas pasmerks, jei nesilaikysi?Ko tik nerasi ant mūsų kapų! Granito plokštės, lieto cemento paminklai, kaltiniai metalo kryžiai ir liaudies drožėjų išdrožti Rūpintojeliai. O žodžiai – nuo „amžiams gyvensi mūsų Širdyse” iki ,išėjai, palikai namus”, ir panašiai, ir taip toliau.
Mirusiuosius visuomet mylėjome labiau nei gyvus. Viskas gražu. Ir mano ironija gal net per daug hiperbolizuota,nes mes, lietuviai, istoriškai tokia gentis, kuri mirusiuosius visuomet mylėjome labiau nei gyvus.Prisiminkime, kai kritus mūšyje su kryžiuočiais vyrui, ant krivių sukrauto alke laužo zengdavo ne tik kario žirgas, bet ir jo žmona. Ir niekas nesipiktino, atvirkščiai- tai būdavo norma.Tokia pati, kaip dabar tris kartus per metus – pagal metų sezoną pakeisti gėlių rūšis ant mirusiojo kapo.Krikščionybė mažai pakeitė tą lietuvio kraujyje įskiepytą kančios ir skausmo ydą, kai nustatė net laiką, reikalingą gedulo rūbų dėvėjimui po artimo mirties – už motina, metai, už tėvą pusmetis, už vyrą trys mėnesiai.Ir, neduok Dieve, būtų kokia nasšė ankščiau laiko juoda skarele nuo galvos nusirišusi ar jau kas vos ne mirtina nuodėme buvo laikoma, su kokiu vyriškiu ilgiau nei pora minučių stabtelėjusi pasikalbėti. Davatkos su žemėmis butų sumaišiusios!Kaip ir kuo tie ritualai buvo susije su grynai emociniu skausmu, kiek jie atspindėjo ta tikrąją gėlą – buvimą jos ar atvirkščiai, laisve nuo kokio anapilin išėjusio smurtautojo,niekas nei aiškinosi, nei aiškino. Taip buvo, taip ir turi būti,Ir kuo gerėjo mūsų materialinis pasaulis, kuo turtingesnis mūsų gyvenimas litais ar eurais buvo, – tuo labiau buvo paisoma šios nerašytos taisyklės, tarsi netektis, skausmas, o veliau – ilgesys ir atminimas brangaus išėjusio žmogaus, butų nuo to tiesiogiai priklausęs.Mes kančia ir jos primesta įdvasinimą padarėme apeigine prievole, paprotine teise, kurios niekam nevalia pajudinti ar, apsaugok, dangau, keisti.Mes uždraudėme net pagalvojimą, kad gedėti ir atsiminti išėjusius galima ir be tų šimtų ir tūkstančių, išleidžiamų kapų apdailai.Mes susitaikėme, kad like gyvieji bendru tyliu sutarimu privalo išsikaštuoti, Iysti skolas, idant tik „kaip pas žmones” palaidoti – net jei likusiems gyviesiems po tokiu išsikaštavimu vėliau tenka gyventi skurdą ar sulaukti antstolių išbuožinimo iš vienintelių namų.Mes net, bet kokias diskusijas apie tai, kad gali būti kitaip, palaidojome savo visuomenėje joms dar neužgimus. Pasirinkome kenčiantį aukos vaidmenį ir tą statusą pavertėme kultu.
Kai kartą vasara kapinaitėse sutikau iš toli atvažiavusią moteriškę, šalia kurios kapinaitėse stovėjo trys didžiuliai krepšiai su eglišakiais, dirbtinėmis gėlėmis ir žvakių įdėklais, ji pasiguodè, kad ,jau ant paskutinių, antra diena, gerai, kad tolimi giminės pernakvoti priėmė. Kai pasitikslinau,o kiek tų kapų teko sutvarkyti, moteris atsake, kad TRYLIKA. Nuo tėvų, mirusios tetos, kurios, vaiku neturėjo”„senelio antros šeimos pirmos santuokos vaiko” (ilgai masčiau, kas čia per giminystė, kol išsiaiskinau, kad moters mamos tėvas buvo sukuręs antra šeimą, o ji lanko tos antrosios senelio žmonos mirusį vaiką iš pirmos santuokos)….Į klausimą, ar nėra artimesnių ar bent arčiau nei ten kur ji gyvena nuo miesto, kuriame yra kapinės, gyvenančių giminaičių, kurie rūpintūsi kapų priežiura, moteris neatsakė. Nesuprato klausimo.Nes kalijos, fuksijos, tagetès ,rozės ir kėniai ant tų kauburėlių jai yra tiek pat svarbu, kaip pomidorai ir agurkai šiltnamyje ar lysvėje.Net taip ir sakė – atvažiavau kapų apravėti. Duok Dieve, po tomis kėnių šaknimis gulintys mirusieji tai ir suprato, ir įvertino.Nes sielos jų, mirusiųjų, jei tikėsime religijos tiesomis, seniai nereikalauja nei turtų, nei žvakių, nei brangiausių, granito plokščių, anei seniūno išskirtos vietos šioje žemėje. Labiau už viską jos dėkingos butų už tylią maldą- kur nors ties beržu, likusioje buvusių gimtų namų vietoje….Postringauja S.Radzevičius
Kapinės
Kapinės – mirusiųjų laidojimo vieta. Ankstyviausieji kapai priklauso naujajam akmens amžiui. Jie randami giliose duobėse, mirusieji palaidoti suriesti.
Kapinėse gali būti kulto pastatų, pvz., koplyčių. Jos taip pat gali būti greta šventovių – bažnyčių, cerkvių ir kt.
Užsienio valstybės yra imamas žemės nuomos mokestis, aptarnavimo mokestis. Lietuvoje laidojimo tvarką reglamentuoja savivaldybės, oficialiai joks mokestis nėra imamas
Sentencijos
1. Kapinės pilnos nepakeičiamų žmonių. – Š. de Golis.
2. Kiekvienas mūsų nešioja savyje tarsi mažytes kapinaites, kuriose ilsisi tie, kuriuos mylėjome. – R. Rolanas.
Katalikybė
| Krikščionybė |
|---|
|
|
Katalikybės išpažinimas valstybėse (proc.)
Katalikybė (gr. καθολικός, „bendras“) – Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas, stambiausia Krikščionybės šaka. Katalikybės doktriną sudaro svarbiausios krikščionybės tikėjimo tiesos. Katalikybę išpažįstantys asmenys laiko, jog priklausymas Jėzaus Kristaus įsteigtai visuotinei Bažnyčiai yra tikrasis kelias į Dievą. Katalikybę išpažįstantieji vadinami katalikais arba Romos katalikais. 2011 m. išleistame Popiežiškajame žinyne nurodoma, kad 2009 m. pabaigoje katalikų skaičius pasaulyje išaugo 15 milijonų ir pasiekė 1,181 milijardo. Kai kuriose šalyse – Ispanijoje, Lenkijoje, Airijoje – jie sudaro absoliučią tikinčiųjų daugumą. Katalikybė labiausiai paplitusi religija ir Lietuvoje.
Doktrina
Katalikybė skelbia, kad Dievo Apreiškimas, perteiktas žmonijai Izraelio istorijoje ir Jėzaus Kristaus asmeniu, paskelbtas per apaštalus ir surašytas Biblijoje, toliau perteikiamas tikintiesiems kaip Tikėjimo tradicija. Katalikybė Bibliją ir Tradiciją laiko vieningu, Šventosios Dvasios įkvėptu Apreiškimu, kurį išplėtojo teologijos mokslas, viso pasaulio popiežių ir vyskupų sutartinis mokymas bei Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai. Tikėjimo tiesos buvo surašytos Apaštalų, Nikėjos-Konstantinopolio, Atanazo, Tridento tikėjimo išpažinimuose, glaustai krikščionybės pagrindai yra pateikiami Katekizme. Katalikai laiko, kad Apreiškimas yra pateiktas ne tik Biblijoje (kaip mano protestantai, kurie laikosi Sola scriptura doktrinos), bet ir Šventojoje Tradicijoje (visų pirma, Bažnyčios Tėvų raštuose), o teisę šį Apreiškimą autoritetingai interpretuoti turi tik Bažnyčios Mokymas (Magisteriumas). Antrasis Vatikano susirinkimas išryškino įsitikinimą, kad ir nekrikščionys ar netikintieji gali Jėzaus Kristaus malone būti išganyti, jei jie gyvena pagal savo sąžinę.
Katalikų bažnyčia
-
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Romos Katalikų Bažnyčia.
Katalikų bažnyčia, jos vertinimu, yra viena, apaštalinė, šventa ir visuotinė. Jėzus Kristus įkūrė hierarchinę bendruomenę, apaštalams suteikdamas galias mokyti ir šiai bendruomenei vadovauti. Šias galias šventimais gauna apaštalų įpėdiniai – vyskupai. Aukščiausias Katalikų bažnyčios vadovas – popiežius, renkamas Kardinolų kolegijos. Popiežius, kaip ir Romos kurija, vadovaujanti Katalikų bažnyčios religinei, politinei ir kitokiai veiklai, reziduoja Romoje. Itin svarbiems klausimams spręsti yra šaukiami Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, kurių nutarimai įsigalioja, kai juos patvirtina popiežius. Katalikų bažnyčia turi centralizuotą hierarchinę struktūrą, doktriną, liturgiją, teisę. Tikėjimo ir aukščiausios valdžios vienybę su Katalikų bažnyčia turi Rytų apeigų Katalikų bažnyčios, iš kurių didžiausia – Ukrainos graikų apeigų Katalikų bažnyčia. Katalikų bažnyčioje pagrindinis administracinis teritorinis vienetas – parapija, valdoma klebono. Kelios parapijos sudaro dekanatą, tvarkomą dekano. Keli dekanatai sudaro vyskupiją, o kelios vyskupijos – bažnytinę provinciją, kurios centrinė vyskupija turi arkivyskupijos statusą. Bažnytinė provincija yra didžiausias Katalikų bažnyčios administracinis teritorinis vienetas, vadovaujamas arkivyskupo metropolito ir dažnai apimantis visą valstybės teritoriją. Po Antrojo Vatikano susirinkimo valstybės ar didesnio regiono vyskupai sudaro vyskupų konferenciją su periodiškai renkamu pirmininku.
Katalikų bažnyčios istorija
Bažnyčiai susikūrus, jai vadovavo 12 apaštalų, kurių vyriausias buvo Apaštalas Petras. Jį nukankinus, valdžią ir autoritetą perėmė Romos vyskupai, vėliau imti vadinti šv. Petro įpėdiniais. Pirmą kartą Katalikų bažnyčios pavadinimas paminėtas II a. Ignoto Antiochiečio Laiške smirniečiams. Bažnyčią iki III a. persekiojo Romos imperatoriai. 313 m. imperatorius Konstantinas I suteikė teisę visiems krikščionims laisvai išpažinti savo tikėjimą, o 391 m. krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija. Kovodama su įvairiais eretiniais judėjimais, tokiais kaip gnosticizmas, arijonizmas, nestoriečiais, taip pat polemizuodama su judaizmu ir siekdama išsaugoti ortodoksinį mokymą, Bažnyčia rengė visuotinius susirinkimus. Juose buvo apibrėžtos pagrindiniai doktrinos, tikėjimo ir bažnytinės teisės principai, tikėjimo tiesos. Romos imperijai skilus į Rytų Romos imperiją ir Vakarų Romos imperiją, ėmė ryškėti Romos bažnyčios ir Rytų bažnyčių skirtumai. Juos nulėmė rytinėje imperijos dalyje vyravusi graikų kalba ir kultūra bei vakarinėje dalyje dominavusi lotynų kalba ir Romos kultūra. Žlugus Vakarų Romos imperijai, sustiprėjo vyskupų įtaka, tuo pat metu ši Romos įtaka ėmė silpti Bizantijai. 1054 m. Krikščionių bažnyčia skilo į Rytų ir Vakarų bažnyčias. Vidurio Italijoje 756 m. susiformavo bažnytinė (popiežiaus) valstybė, išlikusi iki 1870 m. XIV a. pabaigoje Katalikų bažnyčioje brendo krizė. Ji ypač sustiprėjo dėl Prancūzijos centralizacijos. To išdavoje vyko Bažnyčios skilimas, vienu metu veikė du popiežiai – vienas, palankus Prancūzijai, rezidavo Avinjone, kitas – Romoje. Nesutarimus pavyko pašalinti 1418 m. popiežiumi išrinkus Martyną V, tačiau tai nesustabdė jau besiformuojančio reformacijos sąjūdžio. Tridento susirinkime siekta išsaugoti katalikybės tradiciją, tačiau, kartu, reformavosi ir pati Bažnyčia – buvo suvienodinta liturgija lotynų kalba, sustiprinta vienuolynų ir ordinų disciplina, susisteminta sielovada ir religinis mokymas parapijų mokyklose. Nuo XVII a. antros pusės sustiprėjo absoliutinių monarchijų veikimas Katalikų bažnyčios atžvilgiu. XIX a. Katalikų bažnyčia buvo diskriminuojama Rusijoje ir Vokietijoje. Atsakydama į spaudimą, Katalikų bažnyčia 1869–1870 m. sušaukė Pirmąjį Vatikano susirinkimą, kuriame priimta popiežiaus neklystamumo dogma. XX a. prieš katalikus imtasi vykdyti represijas daugelyje valstybių, ypač komunistinėse. Po Antrojo Vatikano susirinkimo liturgijoje pradėtos vartoti nacionalinės kalbos, didelis dėmesys skiriamas ekumenizmui.
Lietuvoje
Plakatas, raginantis nuo maskolių ginti katalikų tikėjimą, 1862 m.
Katalikybė Lietuvoje ėmė plisti XIII a. 1251 m. apsikrikštijo Mindaugas ir dalis aukštuomenės. Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis ir Gediminas statė bažnyčias, kvietė į Lietuvą vienuolius ir kunigus. Jogailos iniciatyva, 1387 m. buvo pakartotinai apkrikštyta etninė Lietuva, o 1413 m. ir Žemaitija. Buvo įkurtos Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos. Iki 1795 m. Lietuvos vyskupijos administraciniu požiūriu buvo pavaldžios Gniezno bažnytinei provincijai. XVI a. viduryje Lietuvoje taip pat išplito reformacija, paskatinusi švietėjišką veiklą, paspartėjo knygų leidyba, mokyklų steigimas. Kontrreformacijos metu buvo įkurtas Vilniaus universitetas, 1596 m. sudaryta bažnytinė Brastos unija. Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lietuvos vyskupijos buvo įtrauktos į Mogiliavo bažnytinės provincijos sudėtį, taip Rusijos valdžiai bandant kontroliuoti Lietuvos vyskupijas ir silpninti Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu. Po 1831 m. ir 1863 m. sukilimų sustiprėjo caro valdžios represijos prieš Katalikų bažnyčią Lietuvoje. Tik atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1926 m. buvo įkurta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija. 1991 m. panaikinta Lietuvos bažnytinė provincija ir įkurtos savarankiškos Vilniaus ir Kauno bažnytinės provincijos. Lietuvoje apie 79 % tikinčiųjų yra katalikai.
Katalikų šventės
Katalikybėje yra daug švenčių. Katalikų bažnyčios nuostatos įpareigoja tikinčiuosius minėti svarbiausias šventes. Kiekvienas sekmadienis taip pat laikomas švente, poilsio diena, kai reikia aplankyti maldos namus ir dalyvauti mišiose. Šventės skirstomos į nekilnojamas (vykstančias tą pačią dieną kiekvienais metais, pavyzdžiui, Kalėdos, Žolinė) ir kilnojamas (nebūtinai vykstančias tą pačią dieną kiekvienais metais, pavyzdžiui, Velykos, Sekminės). Šv. Kalėdos, Šv. Velykos ir Sekminės yra svarbiausi įvykiai katalikų liturginiuose metuose.
- Kalėdos – Kristaus gimimas
- Velykos – Kristaus prisikėlimas
- Sekminės – Šventosios Dvasios nužengimas
- Žolinė – Švč. Marijos ėmimo dangun šventė
- Vėlinės ir Visų šventųjų diena – matomos ir dangiškosios Bažnyčios vienybės dienos
Katalikų bažnyčios vadovas – popiežius. Nuo 2005 m. balandžio 19 d. popiežiumi išrinktas Benediktas XVI.
2013 metais dėl sveikatos būklės atsistatydinus Popiežiui Benediktui XVI, Popiežiumi išrinktas Kardinolas Jorge Bergoglio, tapęs Popiežiumi Pranciškumi.
Šaltiniai
- ↑ Remigijus Veprauskas. Katalikybė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 551 psl.
- ↑ Mindaugas Buika (2011-02-25). „Naujausia Katalikų Bažnyčios statistika“. xxiamzius.lt. Suarchyvuota iš originalo 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2016-09-14.
- ↑ [1] Vatikano II susirinkimo dokumentai, Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum
- ↑ Vaclovas Aliulis. Katalikų bažnyčia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 552-553 psl
Romos Katalikų Bažnyčia
.svg)
Romos katalikų paplitimas pasaulyje.
Šventojo Petro bažnyčia Romoje
Romos Katalikų Bažnyčia (Katalikų Bažnyčia) – pagal tikinčiųjų skaičių yra didžiausia krikščionių bažnyčia pasaulyje. Pagal Statistical Yearbook of the Church šiai Bažnyčiai 2004 m. pabaigoje priklausė 1 098 366 000 žmonių iš bendro, Jungtinių Tautų pateikto, 6 388 500 000 pasaulio gyventojų. [1] Tai didžiausia pasaulio vieningą organizaciją turinti religija. Bažnyčiai vadovauja popiežius, Romos vyskupas (nuo 2013 m. – Pranciškus). Katalikų bažnyčia taip pat apima 23 unitų arba Rytų apeigų bažnyčias.
Romos Katalikų Bažnyčia apibrėžia save taip: „Katalikų Bažnyčia, kuriai vadovauja Petro įpėdinis“ – t. y. popiežius – „ir komunijoje su juo esantys vyskupai.“ [2] Bažnyčia moko, kad ji yra įkurta Jėzaus Kristaus žmonijos išgelbėjimui.
Istorija
Žodis katalikas kilęs iš graikų kalbos būdvardžio καθολικός, katholikos, iš frazės „kath’ holou“, sudarytos iš kata „apie“ + holos „visuma“ kilmininko, pažodžiui apie visumą, laisvai verčiant „universalus“. Bažnyčios naudojančios šį žodį savo pavadinime tuo tiesiogiai nurodo, kad pretenduoja būti viena, visuotine Kristaus įkurta Bažnyčia.
Katalikų Bažnyčia nuolat vadina save šiuo vardu, mažiausiai nuo II amžiaus pradžios, kai sąvoka Katalikų Bažnyčia pradedama minėti Šv. Ignacijaus iš Antiochijos raštuose.
Maždaug apie 100 m. kaip miesto ir apylinkių krikščionių bendruomenės vadovai iškilo dabartiniai Bažnyčios hierarchai – vyskupai. Per pirmuosius tris amžius susiformavo bažnytinės provincijos. Bažnytinė provincija apima keletą vyskupijų ir jai vadovauja metropolitas arba arkivyskupas. Katalikų bažnyčioje metropolitai savo reikšmę prarado ir liko tik kaip formalus titulas. Iki 451 m. išsiskyrė penki „svarbūs“ metropolitai, kurie tapo patriarchais (Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės).
Šaltiniai
- ↑ Statistical Yearbook of the Church, 2004. – ISBN 88-209-7817-2
- ↑ Lumen Gentium, 8 [1]
Lithuanian