Kai skaitysite šias eilutes,jau būsite aplėke keliolika miestų ir kaimelių, kuriuose ilsisi amžino poilsio jusų artimieji.Žmonės, kurie būdami gyvi buvo brangūs, artimi, savi, o ir tie kiti – su kuriais pykotės, drąsketės dėl gražinamos žemės lopinėlio.Tie, su kuriais susitaikėte ir kuriems, tikiuosi, atleidote tik po jų mirties. Nes taip – krikščioniška ir labai katalikiška.Taip moko Baznyčia.Jau busite atlike, kaip jus save teisinsite, pareiga – sutvarke artimujų kapus ir juos apkrove krūvomis tikrų ar plastmasiniųgelių, kašikėlių ir žvakiųNėra tas blogai. Taip, tai pagarbos mirusiems ženklas.Arba bent – padorumo, prieš gyvuosius, kad anie neapkalbėtų jog usnys ant artimo kapo želia.Šiandien neturiu tikslo apeliuoti į jūsų sąžines!
Šiandien neturiu tikslo apeliuoti į jūsų sąžines jos nurimsta po to, kai uždegėte žvakelę kapinėse. Šiandien noriu pakalbėti apie ta kultą, kurį lietuviai sukuria kapinėse prieš kiekvienas Vėlines. Prabangos kultą. Kai varžomės, pradžioje dėl vietos, kur bus palaidotas vienas ar kitas tamstos artimasis, vėliau- dėl to, už kiek čia bus pastatytas paminklas ir po kokio granito plokšte bus palaidotas mirusysis.Na, o jau vėliau, kai keturias- dešimtoje dienoje po laidotuvių nurinksite nuvytusius vainikus ir sudegusias žvakes- kiek kartų per metus keisite,kompozicijas” ant to žemės lopinėlio, išskirto civilines valdžios?Ir ar pastebėjote, kad savo noru užsidedame ta niekuo nepaaiškinamą prievolę, kurios nei kas įvertins, nei kas pasmerks, jei nesilaikysi?Ko tik nerasi ant mūsų kapų! Granito plokštės, lieto cemento paminklai, kaltiniai metalo kryžiai ir liaudies drožėjų išdrožti Rūpintojeliai. O žodžiai – nuo „amžiams gyvensi mūsų Širdyse” iki ,išėjai, palikai namus”, ir panašiai, ir taip toliau.
Mirusiuosius visuomet mylėjome labiau nei gyvus. Viskas gražu. Ir mano ironija gal net per daug hiperbolizuota,nes mes, lietuviai, istoriškai tokia gentis, kuri mirusiuosius visuomet mylėjome labiau nei gyvus.Prisiminkime, kai kritus mūšyje su kryžiuočiais vyrui, ant krivių sukrauto alke laužo zengdavo ne tik kario žirgas, bet ir jo žmona. Ir niekas nesipiktino, atvirkščiai- tai būdavo norma.Tokia pati, kaip dabar tris kartus per metus – pagal metų sezoną pakeisti gėlių rūšis ant mirusiojo kapo.Krikščionybė mažai pakeitė tą lietuvio kraujyje įskiepytą kančios ir skausmo ydą, kai nustatė net laiką, reikalingą gedulo rūbų dėvėjimui po artimo mirties – už motina, metai, už tėvą pusmetis, už vyrą trys mėnesiai.Ir, neduok Dieve, būtų kokia nasšė ankščiau laiko juoda skarele nuo galvos nusirišusi ar jau kas vos ne mirtina nuodėme buvo laikoma, su kokiu vyriškiu ilgiau nei pora minučių stabtelėjusi pasikalbėti. Davatkos su žemėmis butų sumaišiusios!Kaip ir kuo tie ritualai buvo susije su grynai emociniu skausmu, kiek jie atspindėjo ta tikrąją gėlą – buvimą jos ar atvirkščiai, laisve nuo kokio anapilin išėjusio smurtautojo,niekas nei aiškinosi, nei aiškino. Taip buvo, taip ir turi būti,Ir kuo gerėjo mūsų materialinis pasaulis, kuo turtingesnis mūsų gyvenimas litais ar eurais buvo, – tuo labiau buvo paisoma šios nerašytos taisyklės, tarsi netektis, skausmas, o veliau – ilgesys ir atminimas brangaus išėjusio žmogaus, butų nuo to tiesiogiai priklausęs.Mes kančia ir jos primesta įdvasinimą padarėme apeigine prievole, paprotine teise, kurios niekam nevalia pajudinti ar, apsaugok, dangau, keisti.Mes uždraudėme net pagalvojimą, kad gedėti ir atsiminti išėjusius galima ir be tų šimtų ir tūkstančių, išleidžiamų kapų apdailai.Mes susitaikėme, kad like gyvieji bendru tyliu sutarimu privalo išsikaštuoti, Iysti skolas, idant tik „kaip pas žmones” palaidoti – net jei likusiems gyviesiems po tokiu išsikaštavimu vėliau tenka gyventi skurdą ar sulaukti antstolių išbuožinimo iš vienintelių namų.Mes net, bet kokias diskusijas apie tai, kad gali būti kitaip, palaidojome savo visuomenėje joms dar neužgimus. Pasirinkome kenčiantį aukos vaidmenį ir tą statusą pavertėme kultu.
Kai kartą vasara kapinaitėse sutikau iš toli atvažiavusią moteriškę, šalia kurios kapinaitėse stovėjo trys didžiuliai krepšiai su eglišakiais, dirbtinėmis gėlėmis ir žvakių įdėklais, ji pasiguodè, kad ,jau ant paskutinių, antra diena, gerai, kad tolimi giminės pernakvoti priėmė. Kai pasitikslinau,o kiek tų kapų teko sutvarkyti, moteris atsake, kad TRYLIKA. Nuo tėvų, mirusios tetos, kurios, vaiku neturėjo”„senelio antros šeimos pirmos santuokos vaiko” (ilgai masčiau, kas čia per giminystė, kol išsiaiskinau, kad moters mamos tėvas buvo sukuręs antra šeimą, o ji lanko tos antrosios senelio žmonos mirusį vaiką iš pirmos santuokos)….Į klausimą, ar nėra artimesnių ar bent arčiau nei ten kur ji gyvena nuo miesto, kuriame yra kapinės, gyvenančių giminaičių, kurie rūpintūsi kapų priežiura, moteris neatsakė. Nesuprato klausimo.Nes kalijos, fuksijos, tagetès ,rozės ir kėniai ant tų kauburėlių jai yra tiek pat svarbu, kaip pomidorai ir agurkai šiltnamyje ar lysvėje.Net taip ir sakė – atvažiavau kapų apravėti. Duok Dieve, po tomis kėnių šaknimis gulintys mirusieji tai ir suprato, ir įvertino.Nes sielos jų, mirusiųjų, jei tikėsime religijos tiesomis, seniai nereikalauja nei turtų, nei žvakių, nei brangiausių, granito plokščių, anei seniūno išskirtos vietos šioje žemėje. Labiau už viską jos dėkingos butų už tylią maldą- kur nors ties beržu, likusioje buvusių gimtų namų vietoje….Postringauja S.Radzevičius
Kapinės – mirusiųjų laidojimo vieta. Ankstyviausieji kapai priklauso naujajam akmens amžiui. Jie randami giliose duobėse, mirusieji palaidoti suriesti.
Kapinėse gali būti kulto pastatų, pvz., koplyčių. Jos taip pat gali būti greta šventovių – bažnyčių, cerkvių ir kt.
Užsienio valstybės yra imamas žemės nuomos mokestis, aptarnavimo mokestis. Lietuvoje laidojimo tvarką reglamentuoja savivaldybės, oficialiai joks mokestis nėra imamas
Sentencijos
1. Kapinės pilnos nepakeičiamų žmonių. – Š. de Golis.
2. Kiekvienas mūsų nešioja savyje tarsi mažytes kapinaites, kuriose ilsisi tie, kuriuos mylėjome. – R. Rolanas.